Straipsnių paieška

Tekstas Ieškoti >




Kaip pasistatyti gerą namą?

2007.07.24  
Pastaruoju metu žmonės pradėjo labiau domėtis taip vadinama alternatyviąja statyba, todėl kai kurie iš jų, išgirdę kalbų apie santykinai mažesnes sąnaudas, ėmėsi savarankiškai organizuoti naujo būsto statybos darbus.

Kiti kol kas principingai laikosi nuostatos, kad namus turi statyti profesionalai statybininkai, pridurdami neginčijamas tiesas, kad langus turi gaminti staliai, o baldus – baldžiai.

Nors mūsų krašte nestinga išradingų ir darbščių žmonių, didžiausia dabartinė problema - nepasiklysti tarp daugybės nuomonių ir pasiūlymų. Šiame straipsnyje pateikiame dviejų patyrusių Klaipėdos statybos inžinierių - „Art&Go Investment“ direktoriaus pavaduotojo statybai Edmundo Žemaitaičio ir bendrovės „Litna“ direktoriaus Alberto Barčiaus, per daugelį darbo metų organizavusių itin svarbių uostamiesčio objektų statybas, pamąstymus.

Kodėl skeldėja namų mūrai?

Pagrindinės klaidos klojant pamatus iškyla dėl neištirto grunto. „Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastatą,- sakė pašnekovai.- Tuo tarpu neretai tenka pamatyti sutrūkinėjusias namo sienas. Dažniausiai tai atsitinka dėl sėdančių pamatų. Ką galima patarti? Norint išvengti tokių netikėtumų, reikia gerai apskaičiuoti namo svorį ir grunto tvirtumą. Klaipėdos regione yra išskirtinės Lietuvoje grunto savybės. Čia 4-5 metrų gylyje dominuoja durpių ir smėlio sluoksnis - taip vadinamas „plavūnas“. Čia aukštokas ir gruntinio vandens horizontas, todėl ne visados pasiteisina gręžtiniai poliai, nesutankinantys silpnų žemės gruntų. Taigi tuose objektuose, kur dabar dirba šie inžinieriai, naudojami nuo 8 iki 18 metrų ilgio kaltiniai poliai. Jie kiekviename žingsnyje, per visą numatomų kloti pamatų perimetrą, įspraudžiami į žemę, kol atsiremia į tvirtą moreną. Kaltiniai poliai laikosi stabiliai, gerai sutankina žemės gruntą ir apsaugo sienas nuo deformacijų. Tiesa, šie poliai yra brangesni už gręžtinius, tačiau ant tokio pagrindo drąsiai galima montuoti bet kokio svorio pastato pamatus“.

Kokias medžiagas patartina naudoti sienoms kelti?

Svarbu pasirinkti tinkamą sienų konstrukciją, kuri tenkintų stabilumo, gyvenimo kokybės ir ilgaamžiškumo rodiklius. Vienas iš kriterijų – architektūrinis sprendimas. Jeigu namo viduje planuojamos didelės erdvės arba dideli langai, rekomenduotina pasirinkti tvirtesnę medžiagą.

Pajūrio sąlygomis, išsiskiriančiomis vėjų ir drėgmės gausa, geriausiai tinka per šimtmečius gerai išbandytos molinės plytos. Jų galima įsigyti ir Lietuvoje, ir kituose kraštuose. Vietoje plytų galima naudoti ir sieninius blokelius. Tačiau itin svarbu pasirinkti vienalytę medžiagą ir išvengti skirtingų komponentų maišymo, pavyzdžiui, dalies plytų ir dalies dujų silikato blokelių, nes tokias sienas dažniau ardo įvairūs meteorologiniai reiškiniai, ypač dažni lauko temperatūrų svyravimai. Taip pat patartina atsisakyti pas-taruoju metu plintančių 25 cm storio sienų. Verčiau reikia rinktis tokias, kurių storis siektų 40 cm, o šiluminė varža po tinkavimo – 4,00.

Jei namas statomas vienai kartai gyventi, tinka ir karkasinės statybos variantas. Bet jeigu užsakovas ketina savo būstą palikti vaikams ir anūkams, patartina atsisakyti tokio sprendimo, nes pajūryje siautėjančios audros karkasinių namų gyventojams gali pridaryti daug nemalonumų.

Šlaitiniai stogai – namų puošmenos

Kai ant sugadinto stogo pradeda tirpti sniegas arba ledas, o naktimis paspigina šaltis, plokščioje bituminėje dangoje neišvengiamai susidaro didelės pūslės, virstančios plyšiais arba skylėmis. Tokius stogus tenka dažnai remontuoti, papildomai išleisti daug pinigų. Tuo tarpu čerpėmis dengti šlaitiniai stogai peržiemoja be didesnių problemų. Jei, tarkime, pavasarį nuo didžiulio dangos ploto tenka nuimti ir pakeisti naujomis 30-40 susprogusių čerpių, pakanka žymiai mažesnių darbo sąnaudų ir išlaidų. Juolab kad čerpinius stogus gerai įvertino tūkstantmetė žmonijos patirtis. Beje, tokie stogai žymiai gražesni už bituminėmis medžiagomis dengtus, gerai apsaugo pastatų sienas nuo lietaus poveikio.

Neblogos išvaizdos kanadietiškos čerpės gaminamos Gargžduose, galima naudoti ir geros kokybės suomiškas, švediškas bei norvegiškas įvairių spalvų ir atspalvių čerpes.

Dailesni – tinkuoti namai

Baltijos valstybėse teko matyti nemažai tinkuotų pastatų, dešimtmečiais neprarandančių savo pirmykštės išvaizdos. Tačiau nemaža dalis statybų užsakovų baidosi tinko, nes, skeptikų nuomone, jis greitai nusilupa nuo sienų, sudarydamas nemalonios estetinės išvaizdos lopus. Kodėl taip yra?

Pašnekovų nuomone, pagrindinė priežastis – užsakovų taupumas. Jei statybininkai pagal visus technologijos reikalavimus paruošia tinką, naudodami gerai išdegintas kalkes ir ypač aukštos kokybės, tarkime, Naujojoje Akmenėje pagamintą cementą, jis tvirtai „prisiriša“ prie mūro sienos ir atlaiko bet kokias orų permainas. Svarbu pridurti, kad šiame darbo etape labai svarbu griežtai laikytis praktikos patikrintos tinkavimo technologijos reikalavimų, tinkuojamas sienas sudrėkinti nemažiau kaip du kartus.

Tačiau yra ir kitų taikytinų apdailos būdų. Štai suomiai, švedai arba norvegai mūro sienas apšiltina mineraline vata ir apkala pasirinktos spalvos cinkuota skarda. Tokia apdaila kainuoja daugiau, bet sienos apsigaubia tarsi šarvais, kurių neįveikia stipriausios vėjų audros. Bet šiuose namuose gyvenantys žmonės pageidauja ypač efektyvios ventiliacijos.

Galima gražiai apdailinti namus mediena. Tačiau toks pasirinkimas reikalauja dar daugiau pinigų ir itin gerų meistrų.

Abu inžinieriai pasisako už lietuviškų statybinių medžiagų naudojimą. Jie teigia, kad jos yra pigesnės ir nė kiek ne blogesnės kokybės už importines. O pastatų išorės dažymui jie pataria naudoti tik latviškus dažus, kurie savo kokybiniais parametrais gerokai pranoksta šios paskirties produktus, atvežtus iš kitų šalių.

Kurie geresni – plastikiniai ar mediniai langai?

Medinių ir plastikinių langų šiluminės varžos koeficientai nėra vienodi, o plastikiniai dažniau nukenčia nuo šalčių. Jei rėmų profiliuose mažiau įdėta armatūros arba ji silpnesnė, po kelerių metų langai išsikraipo, pablogėja jų sandarumas. Be abejonės, daug patvaresni langų rėmai, padaryti iš klijuotos medienos arba kombinuoti, kai naudojamos abi medžiagos – plastikas ir mediena. Tačiau geros kokybės langai, padaryti iš klijuotos medienos, žymiai brangesni už plastikinius.

Inžinieriai sakėsi esą sujaudinti kai kuriais, Vakarų Europos šalyse nusižiūrėtais jaunosios kartos architektų projektiniais sprendiniais. Todėl jie skeptiškai vertina ir daugelio pastatų stiklinius fasadus, miestiečių pramintus šiltnamiais. Žiemą juose prarandama daug šilumos, o vasarą žmonės gelbstisi, tik ypač intensyviai vėdindami patalpas. Jie nepritaria ir plokštiems bei mažo nuolydžio stogams, nepriimtinų Lietuvoje dėl gamtinių sąlygų ir tradicinės architektūros reikalavimų.

Vasarą – kondicionierius, žiemą – radiatorius

Inžinieriai sakė, jog jie vieni pirmųjų Lietuvoje individualių namų šildymui pradėjo naudoti Vokietijoje ir Švedijoje paplitusius autonominius įrenginius, taip vadinamus geoterminėmis sistemomis. Naujovės esmė tokia: maždaug pusantro metro gylyje, šalia gyvenamojo namo, paklojami plastikiniai vamzdžiai, o pastato viduje pastatomas vidutinio šaldytuvo dydžio agregatas. Elektros energija varomas kompresorius sukelia tokį didelį freono slėgį, jog šis įkaista iki 45 – 55 C laipsnių temperatūros. Toks vanduo tiekiamas į virtuvę, vonią, per šilumokaitį naudojamas patalpoms šildyti. Uždaroje sistemoje cirkuliuojantis freonas atvėsta ir pagal poreikį vėl įšyla, o vasarą atlieka ir kondicionieriaus vaidmenį. Teigiama, kad toks įrenginys tuo pačiu metu gali vieną patalpų dalį šildyti, o kitą - vėsinti.

Naujoviškos sistemos įrengimas vienam namui kainuoja apie 50 000 litų. Tačiau manoma, kad jos eksploatavimas per šildymo sezoną būsto savininkams nekainuos daugiau kaip 1500 Lt. Palyginti su kitais energijos šaltiniais užsakovai nemažai laimės. Todėl pašnekovai mąsto, kodėl Lietuvoje šis pastatų šildymo būdas nėra populiarinamas, skatinamas ir remiamas valstybės ištekliais. Tuo tarpu Vokietijoje ir Švedijoje geoterminio šildymo įrengimas kompensuojamas šių valstybių lėšomis iki 50 procentų.

Ar verta pačiam statytis namą?

Specialistai mano, kad labai rizikinga. Jie teigia, kad nuosavo namo statybos misiją gali sėkmingai įgyvendinti tik diplomuotas ir patyręs statybininkas, turintis reikiamus kvalifikacinius dokumentus. Neturintys reikiamos patirties statytojai gali susidurti su daugybe problemų. Aktualiausias klausimas – statybos techninė priežiūra. Individualių namų kvartalus statančios firmos įdarbina patyrusius techninės priežiūros inžinierius, kurie nuo ankstaus ryto iki vakaro stebi statybininkų darbą, naudojamas medžiagas, seka, kad viskas būtų atlikta pagal projekto reikalavimus, nes pastaruoju metu valstybinės komisijos labai griežtai tikrina perduodamų pastatų kokybę. Tokių galimybių neturės nė vienas savarankiškos namo statybos organizatorius, nes jis negalės pats visą dieną stebėti samdytų statybininkų darbo proceso. O susiradęs kokį nors specialistą, kažin ar galės visapusiškai pasikliauti jo sąžiningumu arba asmeniškai įsitikinti, kad pastarasis nuosekliai seka padėtį patikėtame objekte.

Daug diskusijų kelia firmų statomų namų kainos. Savarankiškų statybų šalininkai nenori atsižvelgti į tai, kad pastaruoju metu ženkliai pabrango energetiniai ištekliai, statybinės medžiagos, pavyzdžiui, cementas, net daugiau kaip du kartus. Jie neįvertina ir to, kad keletą dešimčių individualių namų gyvenvietes statančios įmonės, pirkdamos didelius kiekius medžiagų, gauna nemažas tiekėjų nuolaidas, kokių negali tikėtis vienintelio namo statytojas.

Pašnekovai neigia ir oponentų išsakomus priekaištus, jog pas-taruoju metu svajojamų pelnų dydžiai apsvaigino pardavimui skirtų namų statybų užsakovus. Inžinieriai sakė, kad jų likutiniai pelnai neviršija net 10 - 12 procentų sąmatinės statybų vertės. Daug išlaidų pareikalauja darbo jėgos atlyginimų didinimas. Siekdami išsaugoti ( kad nepabėgtų į Vakarų šalis) po atviru dangumi nelengvomis sąlygomis dirbančius kvalifikuotus statybininkus, jie buvo priversti gerokai ( iki 2-4-6 tūkstančių litų) padidinti jų atlygius.

Beje, jie sakė, kad iš kiekvieno 100 litų investicijų į namo statybą 44,70 Lt mokesčių pavidalu atitenka valstybei, kuri kol kas, kaip kitose šalyse, savais finansiniais ištekliais neremia naujo būsto statybų.

Savarankiškai, su patentininkų pagalba pasistatęs namą savininkas negauna jokių kokybės garantijų, o laikinai statyboje dirbusių žmonių atsakomybės paieškos tolygios nuliui. Tuo tarpu šiuo verslu užsiimančios firmos pasirašo ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus.


Alfonsas Pipiras, "Klaipėda"
2007-07-24, Nr. 166
Įvertinkite straipsnį:
Komentarai: (0)
Jūsų komentaras:

Vardas:

 

Projektai Architektai Straipsniai Pagalba Kontaktai

© 2007-2015 Namų planai Privatumas Reklama Mantra radio