Straipsnių paieška

Tekstas Ieškoti >




Mūrijame senovinę krosnį

2007.07.12  
Paprūdžių k. (Prienų r.) gyvenantis Pranas Raškauskas krosnis mūrija daugiau kaip pusę amžiaus. Jo sumeistrautų duonkepių, viryklių, šildomų suoliukų bei sienelių galima rasti kaimiečių ir miestiečių namuose nuo Prienų iki Kauno, Alytaus ir Marijampolės. Pastaruoju metu senovinės krosnys tapo labai populiarios, o patyrusių meistrų labai trūksta, tad tiems, kurie mėgins mūryti savo jėgomis, pateikiame praktiškų P. Raškausko patarimų.

Molis – ne bet koks

Pasak meistro, molio reikia ne „lieso“, bet ir ne per „riebaus“. Geriausias šiek tiek trupantis raudonas. Iš vakaro molį reikia užmerkti mediniame lovyje. Išmirkusį gerai išmaišyti, išplakti, kol išnyksta gumulai. Paskui perkošti per sietą, kurio akutės 1-1,5 mm dydžio.

Per tokį pat sietą persijojamas ir žvyras. Geriausias skiedinys, kai vienai daliai molio imamos keturios dalys smulkaus žvyro ar smėlio. Mūrijimui pageidautinas rūgščios grietinės tirštumo, labai gerai išmaišytas ir išplaktas skiedinys.

Krosnies pamatas ir pakura

Pamato padas įleidžiamas į gruntą ne mažiau kaip 0,5-0,6 m vienaaukštėms krosnims ir 0,75 m – greta stovintiems dūmtraukiams. Iškasama duobė, kuri turi būti į visas puses 5 cm didesnė už krosnies pamatus, dugnas išlyginamas pagal gulsčiuką. Pirmoji pamatų eilė dedama sausai iš akmenų, juos įplūkiant į gruntą ir užpildoma skystu cemento skiediniu. Po to pamatas mūrijamas taisyklingomis eilėmis. Viršutinį pirmosios eilės paviršių reikia gerai išlyginti cemento skiediniu ir patikrinti kampainiu bei gulsčiuku. Ant pirmosios plytų eilės dedama hidroizoliacija iš dviejų ruberoido sluoksnių.

Mūrijant krosnies pamatus, negalima jų mūrinio sujungti su pastato sienos mūriniu: dėl skirtingo krosnies ir sienos pamatų nusėdimo pamatai gali persikreipti, juose gali atsirasti plyšių ir subyrėti visas mūrinys. Jei krosnis statoma šalia pastato sienos, jai reikia išmūryti atskirus pamatus, paliekant tarp jų ir sienos pamatų 3-5 cm tarpą.

Krosnies pakura (nuo grotelių iki skliauto) – apie 1 m. Malkos sukraunamos gulsčiai 30-35 cm sluoksniu, kad virš kuro liktų laisva 60-65 cm erdvė. Pakuros aukštis daromas nuo 42 cm iki 77 cm. Minimalus pakuros išorinių sienelių storis – pusė plytos (12 cm).

Dūmsukiai, dūmtraukis

Dūmsukiai („liuktai“) – tai kanalai, daromi krosnies korpuse karštoms dujoms iš pakuros į dūmtraukį praeiti. Meistro P. Raškausko sukonstruotoje krosnyje dūmsukiai vaidina pagrindinį namo šildymo vaidmenį. Tris kambarius šildančiose sienelėse yra septyni vertikalūs, o šildomame suolelyje – du horizontalūs dūmsukiai. Jų užpildymą karštu oru reguliuoja penkios užkaišos („juškos“). Prieš 40 metų P. Raškausko statyta virykla bei nuo jos šylančios sienelės puikiai funkcionuoja ir šiandien. Kartą per trejus metus tereikia iškrėsti suodžius.

Daugiasukė sistema sudaryta iš nuosekliai sujungtų vertikalių ir horizontalių kanalų. Joje dujos, eidamos iš pakuros į dūmtraukį, daro daug posūkių, kelyje sutinka didelį pasipriešinimą, kuriam nugalėti reikia didelės traukos dūmtraukyje. Tą galima padaryti jį paaukštinus.

Daugiasukė sistema efektinga tik nedideliuose dūmtakių plotuose, paskirstant visą karštųjų dujų, išeinančių iš pakuros, tūrį į dvi arba daugiau lygiagrečių srovių.

Dūmsukių sistema su vienu kylančiu ir keliais lygiagrečiais krintančiais kanalais pažangesnė už daugiasukę. Geriausiai kaista viršutinė krosnies dalis.

Bekanalė gaubtuvinė sistema – kai dujos, išeidamos iš pakuros, patenka į viršutinę kamerą-gaubtuvą. Pasiekusios kameros perdenginį ir atsimušusios nuo jo, dujos išsisklaido į šalis ir, liesdamosios prie krosnies sienelių, atiduoda joms šilumą. Į dūmtraukį dujos išeina ataušusios.

Dūmsukių ertmė – pusė plytos iš pusės plytos, nors būna ir pusė plytos iš visos plytos. Dūmsukių sienelės daromos pusės plytos storio. Plytos rišamos molio skiediniu.

Meistras dūmtraukį dažniausiai mūrija iš šešių plytų. Iki stogo keteros surišimui naudojamas molio skiedinys, o virš stogo – cemento. Dūmtraukio aukštis vienaaukščiam pastatui – apie 5-6 m.

Virykla

P. Raškausko namuose šilumą „gamina“ virykla, pastatyta virtuvėje. Jos matmenys – 115x64x78 cm, užimamas plotas – 0,74 kv. m, svoris apie 800 kg. Virykloje yra orkaitė (35x35x45 cm). Viryklą mūryti galima iš plytų arba koklių.

Kūrenant viryklą, dūmų dujos iš pakuros eina virš orkaitės, nusileidžia išilgai jos šoninės sienelės žemyn, praeina po orkaite ir išeina į dūmtraukį (vasarą) arba patenka į dūmsukių sistemą (žiemą). Dūmtakio aukštis virš orkaitės ir po ja turi būti 6-8 cm. Kad orkaitė per daug neįšiltų, ji iš kūrenamosios pusės apdedama plytomis, padėtomis ant briaunos. Be to, orkaitės viršus aptepamas lieso molio skiedinio 2,5-3 cm storio sluoksniu. Suodžiams ir pelenams iš po orkaitės išvalyti priekinėje sienelėje įtaisomos valymo durelės. Šoniniai viryklos paviršiai aptinkuojami arba aptaisomi kokliais.

Kadangi dūmų dujos, išeinančios iš viryklos, yra 250 laipsnių ir aukštesnės temperatūros, šilumą P. Raškauskas panaudoja gretimoms patalpoms šildyti. Išeinančios iš viryklos dujos patenka į sienelę, toliau praeina kylantįjį ir krintantįjį vertikaliuosius kanalus, vėliau beveik atvėsusios patenka į dūmtraukį. Kad dujos judėtų šiuo taku, reikia atidaryti abi vertikaliąsias užkaišas ir uždaryti horizontaliąją. Vasarą, kai sienelė nešildoma ir dūmų dujos iš viryklos turi išeiti trumpiausiu keliu, atidaroma horizontalioji viršutinė ir vertikalioji užkaiša.

Žiemą iš viryklos karštos dujos nukreipiamos į horizontalius dūmsukius šildomajame suolelyje, paskui kyla į vertikaliuosius sienelės dūmsukius.

Viryklai, suoleliui ir šildomoms sienelėms P. Raškauskas sunaudojo du komplektus koklių: 200 lygių, 80 kampinių, 20 lygių karnizų ir 8 kampinius. Kokliams tvirtinti bei surišti meistras naudojo savadarbes 4 mm storio vielos kabes.

Pagal anksčiau galiojusius standartus, nuo medinės sienos krosnis turi būti 25 cm atstumu. Tiek pat reikia apibetonuoti ir dūmtraukį.

Duonkepė krosnis

Kaip ir daugelis kaimiečių, P. Raškauskas duonkepę krosnį įrengė lauko virtuvėje. Krosnies padą išmūrijo iš šamotinių plytų (šamotas – išdegto ir sumalto ugniai atsparaus molio milteliai). Krosnies šonai – 13 cm aukščio, arka – iš raudonų plytų, nors galima ir iš šamotinių. Arka mūrijama padarius klojinį iš lentučių.

Pasak meistro, krosnies kūrenimas priklauso nuo šeimininkės, nelygu ką keps: duoną ar bulvines bandas.

Justinas Adomaitis, "Meisteris"
2007-07-12, Nr. 7
Įvertinkite straipsnį:
Komentarai: (1)

Mindaugas, 2007.11.01 (19:38)

būčiau dėkingas jei patartumėte iš kur gauti duonkepio dureles, kokias nors iš didesnių. ashmindis@gmail.com

Jūsų komentaras:

Vardas:

 

Projektai Architektai Straipsniai Pagalba Kontaktai

© 2007-2015 Namų planai Privatumas Reklama Mantra radio