Straipsnių paieška

Tekstas Ieškoti >




Išnešiotas po širdimi lyg kūdikis

2007.06.26  
Minimalizmą šlovinančiame name kiekviena interjero detalė buvo renkama iš daugybės variantų

“Aš savo kūdikiais mažiau rūpinausi. Šis namas išsvajotas, subrandintas, į jį įdėta labai daug energijos”, - sako Birutė, kuri su šeima prieš pusantrų metų įsikėlė į naują, 260 kv. metrų ploto namą Vytėnuose.

Jame betrūksta dalies paveikslų ir vienos kitos suplanuotos interjero detalės.

Draugų dovanojamoms vazoms ar iš užsienio parvežtiems suvenyrams durys į šio namo interjerą užtrenktos, nes vos tik erdvūs namai apsikrauna papildomais daiktais, juose darosi nebegera.

Architektas gavo pageidavimų sąrašą

Idėjos, koks turi būti naujasis būstas, brendo trejus metus - tiek truko namo statyba. Ji užsitęsė dėl to, kad kartais užtrukdavo priimtinų sprendimų paieška, tradiciškai darbus stabdė statybininkai. “Vyras po penkis kartus per dieną atvažiuodavo prižiūrėti darbininkų, dėl prasto darbo išvaikė vieną mūrininkų brigadą.

Nors prieš 4-5 metus nebuvo tokių problemų dėl darbo jėgos stygiaus, rasti gerus statybininkus irgi nebuvo paprasta”, - prisimena Birutė.

Namo šeimininkė sako, kad yra žmonių, kurie aklai klauso architekto. “Mes su Algimantu Kanču diskutuodavome, drauge ieškodavome, rinkdavome”, - teigia ji.

Birutė ir jos vyras Artūras yra kelionių agentūros savininkai. Šeimos finansinė padėtis būtų leidusi pasistatyti namą anksčiau, ir gailisi, kad to nepadarė. Tačiau jie daug keliavo ir namo statyboms stigo laiko.

Birutė sako labai gerai žinojusi, koks turi būti jos šeimos namas, skaitė daug specialios literatūros, vartė lietuviškus ir užsienietiškus dizaino žurnalus.

Architektui jie pateikė savo pageidavimų sąrašą. Pirmoje vietoje buvo didelės erdvės. Pavyzdžiui, vien miegamasis, vonia ir rūbinė užima apie 60 kv. metrų plotą.

Kai kuriuos išankstinius įsitikinimus jie visgi pakeitė. “Algimantas mane įkalbėjo laiptus daryti viduryje erdvės, iki tol buvau įsitikinusi, kad laiptai būtinai turi būti prisiglaudę prie sienos”, - prisipažino Birutė.

Matavo devynis kartus

Labai atidžiai buvo renkami visi daiktai bei statybinės medžiagos. “Statėme namą taip, kad nevergautume jam. Nesvarbu, kad medžiagos brangesnės, tačiau tikimės, kad po kelerių metų nereikės daryti remonto. Kai kurie mūsų kaimynai jau taiso neseniai statytus namus”, - pasakoja Birutė.

Pasak architekto A.Kančo, šis namas iš tradicinių medžiagų, kokias mėgsta lietuviai, - natūralių molio plytų, apšiltintas akmens vata. Pusė namo išorės padengta klinkerio plytomis, kita pusė - tinku.

“Apie tokį namą svajoja standartiniai lietuviai. Jų įsitikinimu, namas turi būti kapitalinis, iš aiškių medžiagų. Lietuviai dar kreivai žiūri į surenkamus namus, nepakenčia dundančių perdangų”, - sako projekto autorius.

Birutės ir Artūro name viskas buvo devynis kartus matuojama ir tik tada kerpama.

Pavyzdžiui, langų rėmai iš aliuminio juos ne iš karto sužavėjo, jie netgi važiavo į svečius pas žmones, kurie yra susidėję tokius langus. Rinkdamiesi buitinę techniką jie įdėmiai išstudijavo visų gamintojų siūlomus variantus.

Dauguma baldų gaminti lietuvių, juos papildo prancūzų, italų, danų dizainerių sukurti baldai arba interjero detalės.

Ne mažiau triūsiama ir dėl paveikslų. Pavyzdžiui, masyvus Sigito Staniūno tapybos darbas “Reminiscencija” į svetainę keliavo maždaug metus. Šį paveikslą Birutė pamatė kataloge ir ilgai jo ieškojo. Ta pačia proga ji įsigijo ir kitą šio autoriaus darbą, kuriame taip pat dominuoja intensyvi raudona spalva. Svečiai dažnai klausia, kas pirma atkeliavo į namus - šie paveikslai ar raudona odinė sofa.

Birutė neslepia, kad ryški raudona spalva išduoda impulsyvų jos charakterį. “Jei nebūtų ryškių spalvų, būtų nuobodu, o taip gyviau”, - mano ji.

Šeimininkė neatsidžiaugia ir dailininkės Dovilės Norkutės paveikslu, kuriame pavaizduotas berniukas. Jį Birutė vadina Petriuku, kuris tarsi atstoja sūnų, nes šeima turi dvi dukteris. Šeimininkė jau yra nusižiūrėjusi ir kitų dailininkų ryškiaspalvių darbų, kuriuos žada kabinti ant savo namo sienų.

Suvenyrus deda į dėžutes

A.Kančas sako, kad namas neturi tapti daiktų sandėliu. Norint, kad jaustųsi erdvės, spalvos turi būti švarios, negalima apsikrauti nereikalingais daiktais.

Daug kas mėgsta dovanoti dekoratyvias dovanas. Pasak architekto, žmonės turi suprasti, kad visų dovanų eksponavimas gadina interjerą. “Galima jas dėti į garažą, vežti į kaimą, dalyti giminėms. Namai - tai ne antikvariatas, kur viskas turi būti išdėliota. Turi būti tam tikra ramybė nuo daiktų. Erdvėms užtenka kelių dekoratyvių detalių, paveikslų”, - moko A.Kančas.

Birutė, kuri su vyru daug keliauja, prisipažįsta sunkiai atsispirianti pagundai parsivežti suvenyrų. “Jei ką ir parsivežu, tai dedu į dėžutes. Vieną kitą suvenyrą padedu į darbo kambario lentyną. Šie namai neleidžia apsikrauti, juose tuoj pat pasidaro nebegera. Sugadinti turimą erdvę daiktais labai nesunku. Tik darbo kambaryje leidau sau pasidaryti altorėlį”, - architektui antrina namo šeimininkė.

Beje, darbo kambaryje šeimininkauja ne tik Birutė, bet ir 17-metė dukra, nes jos kambaryje nuspręsta rašomojo stalo nebestatyti. Tai kambarys miegui. Tiesa, jame vyrauja tėvų padiktuotas minimalistinis stilius - jokių plakatų ant sienų, minkštų žaislų kolekcijų ir pan.

Nebijojo ginčytis

A.Kančas tikino, kad kurti namus šiai šeimai nebuvo sunku. Nors ji turėjo daug savų idėjų ir minčių, bet visi apsiskaitę.

“Kai šeimininkai žino, ko nori, būna mažiau blaškymosi. Tragedija tada, kai užsakovas žino, ko nori, bet tas žinojimas yra blogas. Tenka mesti tokį darbą”, - sako architektas. Pasak jo, pasitaiko užsakovų, kurie galvoje turi prisirankioję įvairiausių mitų pagal matytus pavyzdžius, kategoriškai nori kažko, ką turi kaimynas, arba, priešingai, reikalauja nedaryti to paties.

“Geriausia, kai vyksta dialogas, užsakovas ir architektas turi vienas kitu pasitikėti”, - priduria A.Kančas.

Architektas sako, kad nėra daug žmonių, kurie būtų reiklesni negu architektas. “Artūras pats stumdė laiptų turėklus, išmėgino gal dešimt variantų. Aš net paklausiau jo, ar jis kartais nesimokė architektūros”, - prisimena A.Kančas.

Birutė prisipažįsta, kad stilingus daiktus pradėjo pirkti tada, kai prasidėjo namo statyba ir pradėjo domėtis namo interjeru. “Anksčiau tam ir pinigų nebuvo”, - sako ji. Dabar moteris drąsiai tvirtina, kad kietuosius baldus lietuviai gamina puikiai, o stilingų kėdžių, fotelių - nemoka.

Kainos neskaičiavo

Persikrausčius į namą, šeimai norisi kuo ilgiau jame būti. “Galiu leisti sau laisvą darbo grafiką, taigi stengiuosi kuo ilgiau pasidžiaugti, pasimėgauti namais. Savaitgaliais ne taip norisi kažkur išlėkti”, - sako Birutė.

Vytėnus šeima laiko sėkmingu pasirinkimu. Aplinkui nėra apgriuvusių namų, kaip pavyzdžiui, Žaliakalnyje. Visi jie tos pačios epochos ir vieno mastelio. Tiesa, Birutė tikėjosi, kad kai kurių aplinkinių kaimynų namai bus skoningesni, kai kurie jų labai masyvūs ir sugrūsti arti vienas kito.

Birutės ir Artūro namo aplinką bei namus tvarko samdyti žmonės. “Vyras žolę pjauna, o aš žemės darbų nemėgstu”, - prisipažįsta moteris.

Kiek kainavo pasistatyti ir įsirengti šį namą, Birutė sako nė neskaičiavusi, spėja, kad mažiau nei milijoną litų.

Vereta Rupeikaitė, "Kauno diena"
2007-06-26
Įvertinkite straipsnį:
Komentarai: (1)

Gedas, 2007.07.07 (10:41)

Graziai ir protingai parasyta apie problemas ir taip toliau , taciau butu idomu ir ta meno shedevra pamatyti nuoitraukoje, nes be vaizdiniu priemoniu as taip menulije buvau ...

Jūsų komentaras:

Vardas:

 

Projektai Architektai Straipsniai Pagalba Kontaktai

© 2007-2015 Namų planai Privatumas Reklama Mantra radio