Straipsnių paieška

Tekstas Ieškoti >




Tarsi voratinklio gijos

2007.05.10  

Kelią nuo vartų iki įėjimo į gyvenamąjį namą įprasta laikyti pagrindiniu. Jis pats plačiausias ir „iškilmingiausias“, įrengiamas iš atsparių, praktinių dangų. Dažniausiai tai monolitinė konstrukcija (betoninė, asfaltinė) arba grindinys iš betono, akmens plokščių, plytų, trinkelių ir t. t.

Monolitiniai betoniniai takeliai patrauklūs tuo, kad jiems galima suteikti bet kokią formą, įmantriausius kreivalinijinius kontūrus. Tokiai dangai pakloti kasamas iki 10-15 cm gylio „lovys“, į dugną beriamas 6-8 cm storio drenažinis skaldos sluoksnis, aplink kraštus daromas medinis klojinys, į kurį liejamas betono mišinys. Kad danga būtų tvirtesnė, virš skaldos galima pakloti specialų takelių tinklą. Nelygu keliui tenkančios apkrovos, naudojamas įvairaus tankumo betonas. Gana tvirtas betoninis mišinys gaminamas iš cemento, stambiagrūdžio smėlio ir skaldos (1:3:2).

Kad ant didesnio ploto betonuoto paviršiaus neatsirastų įtrūkimų, būtina daryti temperatūrines siūles. Betoninės dangos paviršius gali būti įvairus: lygus, šiauštas, imituojantis plytas ar akmenis.

Takų dangas iš betoninių plytelių, akmenų (granito luitelių, bazalto, skalūninių plytelių arba dirbtinių akmenų), grindinio plytelių, klinkerio plytų specialistai vadina tvirtomis. Joms taip pat daromas drenažinis pasluoksnis, kurio storis priklauso nuo tako paskirties. Pirmiausia iškasamas nuo 15 iki 30-50 cm gylio „lovys“, dugnas išlyginamas ir suplūkiamas. Į jį beriamas 5-15 cm skaldos (frakcija – 15-20 mm) sluoksnis, paskui smėlis, išlyginama ir suplūkiama. Nedideliems pėsčiųjų takeliams pakanka vieno apie 10 cm storio smėlio pasluoksnio. Kai kuriais atvejais, ypač drėgnose vietose, „lovio“ dugną ir sieneles patartina užkloti geotekstile. Ši medžiaga atspari puvimui, grybeliams, pelėsiams bei įvairiems cheminiams junginiams ir atlieka net kelias funkcijas: apsaugo drenažinį pasluoksnį nuo mechaninio persimaišymo su gruntu ir neleidžia į takelius skverbtis augalų šaknims.

Takeliai gali būti įrengiami „sausu“ arba „šlapiu“ būdu. Pirmuoju atveju plytos, akmenys arba grindinio plytelės dedamos ant išlyginto ir suplūkto smėlio sluoksnio arba ant sauso cemento ir smėlio mišinio, tik šiuo atveju takelį teks sulaistyti vandeniu. Takelių įrengimas naudojant klojinio mišinį („šlapias“ būdas) primena įprastą plytų mūrijimą. Mišiniu tepama arba apatinė pačios plytos briauna, arba pagrindas, į kurį „įdedami“ grindimo elementai, juo taip pat galima užpildyti didesnes siūles arba naudoti cemento ir smėlio mišinį, kuris vėliau sudrėkinamas.

Nuo pagrindinio tako į įvairias puses šakojasi mažesni, vadinamieji antrojo plano keliukai, nuo jų ir smulkesni takeliai. Paskaičiuota, kad takelio plotas vienam žmogui laisvai vaikščioti turi būti 60-80 cm (dviems reikia nuo 120 cm).
Antrojo plano takeliai gali būti įrengti iš tų pačių, kaip ir pagrindinis takas, medžiagų arba iš „lengvų“ dangų: žvyro, skaldos, grunto, žolės, specialiais prieš puvimą tirpalais apdorotos medžių žievės arba impregnuota mediena. Žvyro takeliai laikomi pigiausiais ir paprasčiausiais įrengti. Pirmiausia iš skaldos ir smėlio „lovyje“ arba tiesiai ant žemės paviršiaus daromas pamatas. Šiuo atveju takelio kraštuose būtini borteliai iš akmens ar plytų, kad žvyras „neišlakstytų“. Į „lovio“ dugną galima kloti polipropileninį audinį, padedantį kovoti su piktžolėmis.

Labai patraukli takelių dangai yra mediena (pavyzdžiui, gerai išdžiovinta maumedžio). Tiesa, ši medžiaga nėra tokia ilgaamžė kaip betonas arba akmuo, tačiau apdorota specialiais impregnantais gali tarnauti iki 10 metų. Populiari ir pušies mediena: ji pigesnė, bet „atlaiko“ 5 m. Kadangi ši medžiaga turi savybę įgerti drėgmę, mediniai takeliai visuomet įrengiami ant drenažinio pagrindo. Drėgnose vietose jų kloti nepatartina.

Jei sodyboje būtini laiptai, juos įrengiant reikia atsižvelgti į grunto ypatumus, apskaičiuoti laiptelių kiekį, pakopų plotį ir aukštį. Optimalus laiptelio aukštis – 12-15 cm, o pakopos plotis nuo 30 cm. Laiptelių kiekis gali būti nuo 3-4 iki 10-15. Jie turi būti lygūs ir neslidūs. Minimalus, patogus laiptų plotis sudaro 90 cm. Laiptai įrengiami iš įvairiausių medžiagų: medienos, betono, plytų, grindinio plytelių, iš natūralių ir dirbtinių akmenų. Geriau naudoti tas medžiagas, iš kurių daryti į laiptus atsiremiantys takeliai bei aikštelės (kontrastui parenkama kita spalva ir faktūra).

Nuomonė, kad geresnis tiesus takelis, įrengtas trumpiausiu atstumu tarp objektų, ne visada atitinka tikrovę. Viską lemia kitų elementų išplanavimas ir stilius. „Darbiniai“ takeliai tarp lysvių turi būti tiesūs. O štai skirtus pasivaikščiojimams geriau daryti vingiuotus. Manoma, kad takelių linkiai, uždarų bei atvirų vietų kaita regimai padidina sodybos erdves, tačiau nedidelis sklypelis su vingiuotu serpantinu atrodys dar mažesnis.

Jadvyga Gavenavičienė, žurnalas "Meisteris"
2007-02-07, Nr. 2(220)

Įvertinkite straipsnį:
Komentarai: (0)
Jūsų komentaras:

Vardas:

 

Projektai Architektai Straipsniai Pagalba Kontaktai

© 2007-2015 Namų planai Privatumas Reklama Mantra radio